• Close ×
  • Merillas J. Fernando ir jo kelionė į arbatos pasaulį

    about-banner2 1930 m. pietvakarių Šri Lankoje, Palansenos kaime gimęs Merillas J. Fernando kilo iš kaimiškos, viduriniosios klasės aplinkos. Anksti baigęs Maris Stella koledžą Negombe ir ieškodamas geresnių galimybių, jis persikėlė gyventi į sostinę Kolombą. Merillas norėjo tapti arbatos degustatoriumi, kaip britų emigrantai, kurie labai saugojo savo profesiją. Merillui pasisekė, ir jis buvo atrinktas į pirmąją Ceilono gyventojų (Šri Lanka tuo metu vadinta Ceilonu) grupę, kuri mokyta apie arbatą tuometinėje arbatos „Mekoje” – Mincing Leine Londone.

    Būdamas Mincing Leine, Merillas pamatė nefunkcionuojančius pramonės aspektus, kuriais jo šalis pasitikėjo ir kuriuos išnaudojo didelės tarptautinės įmonės. Arbata, baigtas produktas, kuris Šri Lankoje buvo surenkamas rankomis, gaminamas laikantis tradicinių daugybę metų saugomų procesų, Anglijoje tebuvo žaliava, mažos vertės išsiunčiama į Europą, kur buvo vykdomas pakavimas, prekinio ženklo priskyrimas ir kainos padidinimas.

    Tai reiškė, kad arbatos augintojas iš Ceilono arbatos pardavimo gaudavo mažą pelno dalelę, o tarpininkai, daugiausia didelės korporacijos, turtėjo neproporcingai. Ši neteisybė ir buvo ta ugnelė, daugiau nei pusę amžiaus skatinusi Merillą nuo tada, kai jam sukako 20 metų. Jis įsteigė savo DILMAH prekės ženklą (pirmąjį augintojui priklausantį prekės ženklą) po 38 metų pastangų, ir nuo tada pirmavo dėl arbatos kokybės, šviežumo, autentiškumo ir etikos.

    Mažutė, nauja arbatos įmonė, kurią Merillas įsteigė 1988 metais tam, kad jo šalies derlių liautųsi išnaudoję stambūs prekybininkai, patenka į geriausių pasaulio arbatos prekių ženklų dešimtuką. Tačiau, kaip pats Merillas sako, DILMAH visada bus maža šeimos bendrovė, nes ji atstovauja sąžiningumui, o sąžiningumas gaminant arbatą reikalauja kokybės, pasišventimo ir aistros. Šių savybių negalima perkelti į masinę rinką.

    Prie Merillo J. Fernando prisijungė jo sūnūs Malik ir Dilhan, kurių vardai sudaro DILMAH pavadinimą. Kartu jie siekia įgyvendinti Merillo viziją grąžinti arbatai kokybę, kartu su tradicijomis, etika ir visa šviežios arbatos nauda sveikatai.

    Merillo J. Fernando istorija stulbina tuo, kad ji iliustruoja eksploataciją, kuria dažniausiai pasižymi stambios korporacijos. Tai įrodo ir sąžiningos bei teisingos prekybos galią, padedant mažiau išsivysčiusioms šalims išlipti iš skurdo. Merillo meilė arbatai padėjo jam pristatyti tris svarbias naujoves – 1988 metais jis įsteigė pirmąjį augintojui priklausantį arbatos ženklą, trokšdamas autentiškumo, pristatė iš vienos šalies kilusios arbatos bei arbatos pakavimo ten, kur ji auginama („šviežios arbatos“) koncepcijas. Įgyvendinti šias iniciatyvas nebuvo paprasta. Jam teko kovoti su įmonėmis, kurios buvo daug kartų didesnės už mažą jo verslą, o tai kėlė nesutarimų su jo luomo žmonėmis bei valdžia, kurie nemanė, kad patys augintojai gali arbatą surinkti, supakuoti, pažymėti savo prekiniu ženklu ir ja prekiauti.