Šio gėrimo kilmę gaubia legendos. Kinų tradicija sieja arbatą su Indijos braminu Dharma, nuvykusiu dirbti misionieriumi į Kiniją. Medituodamas jis užmigo iš nuovargio, o kai atsibudo, buvo taip pasipiktinęs dėl savo silpnumo, kad nusiplėšė sau vokus. Vokai įsišaknijo ir virto arbatos krūmeliu, kurio lapelius Dharma kramtė medituodamas. Sakoma, kad dzenbudistų vienuoliai tęsia šią tradiciją ir vartoja arbatą priešais Dharmos, jų pradininko, atvaizdą. Pagal kitą pasakojimą, arbata (kaip gėrimas) jau buvo žinoma Kinijos imperatoriaus Chi Nung laikais, 2737 metais prieš mūsų erą. Aiški nuoroda į arbatą yra „She King“ – klasikiniame kūrinyje, kurį Konfucijus sudarė apie 500 m. pr. m. e., tačiau greičiausiai tik 6 mūsų eros amžiuje arbata tapo svarbus gėrimas Kinijoje. 780 m. apsišvietęs Kinijos rašytojas Lo-yu, gyvenęs valdant Tang dinastijai, nedideliame žaviame traktate apie arbatą rašė: „Anksčiausia patikima nuoroda į arbatą yra pateikta žodyne „Erh Yha“, išleistame 350 mūsų eros metais, jame Kuo P’o paaiškina, kad arbata yra „gėrimas iš lapelių, gaminamas užverdant“.
Ne tik mitologija, bet ir faktai rodo, kad arbata kilusi iš Kinijos, o gerokai vėliau ją imta auginti ir Indijoje. XVIII amžiuje keliautojai į Indiją užfiksavo dokumentuose, kad arbata pasirodė Asamo regione. Šiaurės Rytų Indijos Aukštutinio Asamo regione buvo rasta arbatos krūmelių, ir pirmosios Indijos arbatos dėžutės pasiekė Londoną 1839 m. Tais pačiais metais Asamo arbatos sėklos buvo sėkmingai pasėtos Ceilone. Indijos generalinis gubernatorius lordas Bentickas tik 1844 m. oficialiai paskelbė, kad Indijoje atrasta arbata, ir pakvietė plėtoti arbatos pramonę.
Arbata pirmą kartą pasiekė Europą 1610 m., kai olandų „East India Company“ atvežė ją iš Kinijos į Olandiją. Per keletą metų arbata tapo populiariu olandų aristokratų gėrimu, ir jie jos gėrė labai daug – tiek dėl jai priskiriamų gydomųjų savybių, tiek dėl malonaus skonio. Britaniją arbata pasiekė apie 1650 m. ir netrukus tapo tokia populiari, kad nedidelis turimas kiekis buvo parduodamas už astronominę kainą. Iki 1700 m. arbata Europoje buvo retenybė, ir ją vartojo tik karališkieji rūmai ir turtingi prekybininkai. Įrašai rodo, jog arbata buvo parduodama po 50 ar daugiau svarų sterlingų už svarą. Ji buvo geriama su didelėmis ceremonijomis, į ją paprastai buvo dedama cukraus ar šafrano. XVII a. pabaigoje, kai visų rūšių arbatai buvo skiriami dideli muito mokesčiai, paplito arbatos kontrabanda. XVIII a. pradžioje du trečdaliai importuojamos arbatos buvo atgabenama kontrabanda. Būtent tuo metu arbata tapo mėgstamiausiu visų visuomenės sluoksnių gėrimu. 
Amerikoje arbata tapo britų priespaudos simboliu, kai Jurgis III pasinaudojo ja norėdamas pareikšti savo teisę nustatyti kolonijoms mokesčius. 1773 m. visas Rytų Indijos laivo „Dartmouth“ arbatos krovinys Bostono uoste buvo išpiltas į vandenį, ir šis įvykis buvo įamžintas istorijoje kaip „Bostono arbatėlė“.
Ceilone arbatos pramonė susikūrė 1860 metais ant kavos pramonės, sunykusios dėl lapų ligos, griuvėsių. Žemės, saulės ir lietaus alchemija Ceilono Rojaus saloje, kaip ji tuo metu buvo vadinama, sudarė idealias sąlygas arbatai auginti. Pavykus bandymams kalnuose plantacijos buvo įkurtos vidutinio aukščio šalies regionuose ir žemumose. Ceilonas arbatos pramonei suteikė naują užmojį, nes gamino įvairaus skonio, kokybės, pobūdžio bei išvaizdos arbatą priklausomai nuo kiekvieno regiono, todėl Ceilono arbata atsidūrė pramonės priešakyje ir tapo labai paklausi dėl savo nepakartojamos kokybės bei įvairovės.