Savo „Nikomacho etikoje“ Aristotelis rašė: „Kiekvienu tyrimu ir panašiu praktiniu ieškojimu ar darbu siekiama kažko gero: taigi teisingai sakoma, kad kiekvieno dalyko tikslas yra gėris“. Liūdna, bet Aristotelio požiūris šiandien atrodo utopiškas, kadangi, išskyrus labai retas išimtis, daugelio verslo įmonių prioritetų sąraše gerumas užima paskutinę vietą. 
Arbatos pramonę valdo trys didelės daugianacionalinės įmonės – joms priklauso beveik visų žinomų pavadinimų arbata. Tai turi neigiamų pasekmių. Arbatą, kurią jos savininkai (daugiausia tai buvo šeimos, besivadovaujančios tradicinėmis vertybėmis) XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje aistringai ir rūpestingai puoselėjo, įsigijo didelės korporacijos, kurioms rūpi tik augimas ir pelnas.
Arbatos pramonės nuosavybės centralizacija komercinius tikslus iškėlė aukščiau už kokybę ir vartotojų interesus. Daugybės mažų šeimos valdomų arbatos įmonių atsidavimą pakeitė nenumaldomas pelno siekimas, diktuojamas akcininkų ir akcijų rinkos. Arbatos augintojai, kurių darbas, rūpestis ir patirtis sukuria galutinį produktą, tapo kainų, kurias diktuoja Vakarų šalių sostinėse gyvenantys registruotų prekės ženklų savininkai, belaisviais. Registruotų prekės ženklų savininkai yra tik tarpininkai. Jie nustato kriterijus gamintojams ir vartotojams – peržiūri gamintojo siūlomą asortimentą ir pristato vartotojams tik tai, kas neša pelną, apie gamintoją pateikia tik tokią informaciją, kuri jiems komerciškai naudinga. Jie mėgaujasi neproporcingai dideliu pelnu, gaunamu vis labiau skurstančių arbatos augintojų sąskaita, nes įvairių rūšių arbata dažnai maišoma užsienyje arba parduodama už mažesnę, nei yra verta, kainą. 
Ironiška, kad vartotojai yra pasiruošę mokėti gerą kainą už puikią auginamoje šalyje supakuotos arbatos kokybę, šviežumą ir autentiškumą. Tačiau šiuo metu augintojui pačiam pasiekti vartotojus beveik neįmanoma, kadangi tam priešinasi registruotų prekės ženklų savininkai arba tarpininkai. Taigi dabartinėmis sąlygomis vartotojai praktiškai negali nusipirkti kokybiškos, šviežios, autentiškos ir etiškos arbatos tiesiai iš gamintojo.
Vos pradėjęs gaminti arbatą DILMAH Merrillas J. Fernando siekė pakeisti šią padėtį. Jis pirmasis ėmė vadovautis nuostata, kad arbata turi būti skinama, pakuojama ir gauti pavadinimą toje šalyje, kurioje yra auginama. Arbata DILMAH unikali tuo, jog gali pasiekti vartotojus tiesiai, be tradicinių tarpininkų. Būtent tai leidžia Merrillui ir jo šeimai džiuginti arbatos mėgėjus tokios kokybės ir skonio arbata, kokia buvo galima mėgautis anksčiau.
Patogūs naudoti arbatos maišeliai sulaukė daug arbatos mėgėjų kritikos dėl prastos kokybės arbatos. Iš tiesų maišeliai niekuo dėti, tiesiog juose esanti arbata yra prastos kokybės. Ji pasikeitė, kai korporacijos perpirko arbatą iš buvusių savininkų. Naujieji savininkai nepakeitė arbatos pakuočių ar etikečių, tačiau iš esmės pakeitė pakuočių turinį.
Kompanija DILMAH gamina arbatą tradiciniu būdu ir į maišelius pakuoja lapelių arbatą. Atsisakiusi tarpininkų DILMAH turi galimybę pasiekti vartotojus tiesiogiai, žinoti jų pageidavimus ir be jokių kompromisų juos pildyti. Be to, tai leidžia kompanijai rūpintis savo darbininkais ir bendruomene, aprūpinti juos maistu, būstu, medicinos priežiūra ir drabužiais, suteikti tam tikrą komfortą. Įmonė investuoja į tradicinės, kokybės siekiančios pramonės ateitį. Pramonės, kuriai kilo pavojus tapti nereikšminga sistemoje, teikiančioje pirmenybę kainai, o ne kokybei.
Per Merrillo J. Fernando fondą, prie kurio prisideda kiekvienas DILMAH vartotojas, platintojas ir pirkėjas, kompanijos DILMAH pelnas ir asmeninis Merrillo turtas yra skiriami projektams, kuriais siekiama grąžinti šypseną DILMAH darbininkų ir Šri Lankos beturčių veidams. Maitinimo pašalpos ir stipendijos išlaisvina plantacijų darbininkus ir jų šeimas iš dešimtmečius trukusios beveik feodalinės sistemos, kurios šaknys glūdi kolonijiniame režime. Senyviems žmonėms tiekiamas maistas, vaikams skiriamos mokyklinės uniformos, šeimoms suteikiamas būstas, statomos ligoninės ir vaikų lopšeliai, kuriuose nemokamai prižiūrimi vaikai, kad jų motinos galėtų dirbti.
Fondas dirba su Šri Lankos bendruomenės atstumtaisiais: landynėse gyvenančiais vaikais, smurtą patyrusiomis moterimis bei vaikais. Vykdomi įvairūs projektai, kurių tikslas – atkurti nuskriaustų asmenų orumą juos šviečiant, suteikiant profesinį mokymą ir konsultuojant. Per kasmet fondo rengiamą Džiaugsmo dieną (Pahan Tharuwa) Kolombo Viktorijos parke susirenka daugiau kaip 500 neturtingų žmonių.
MJF labdaros ir paramos fondas padeda ne tik savo šalies žmonėms – jis organizuoja ir remia labdaros bei paramos akcijas visame pasaulyje. Jau trejus metus bendradarbiaujama su p. Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondu, globojančiu daugiau kaip 40 kaimo mokyklų įvairiuose Lietuvos regionuose.
Tai tik keletas iš daugybės projektų, kuriais siekiama už arbatą DILMAH gaunamą pelną ir asmeninį paramos fondo įkūrėjo Merrillo J. Fernando turtą panaudoti darbininkų, kurie padėjo įgyvendinti jo svajonę, ir platesnės Šri Lankos ir kitų šalių bendruomenių naudai. Šis fondas veikia DILMAH arbatos vartotojų dėka.
Išsamiau apie MJF labdaros ir paramos fondą galite sužinoti pažiūrėję filmą „DILMAH paramos projektai“ arba apsilankę fondo svetainėje www.mjffoundation.org.
