Faktai apie arbatą

Iš natūralių šaltinių gaunamą kofeiną žmonės vartoja ir juo mėgaujasi jau šimtmečius. Plačiai paplitusio natūralaus kofeino yra daugelyje augalų, todėl kofeino turintys produktai, o ypač gėrimai, populiarūs jau seniai.

Žmogaus organizmui reikalingas tam tikras kofeino kiekis. Tyrimų duomenimis, kasdien galima išgerti po 10–12 puodelių arbatos – organizmui nebus padaryta jokios žalos. Arbatoje esantis kofeino kiekis priklauso nuo rūšies arba atmainos – tai lemia genai. Šri Lankoje auginamoje arbatoje yra maždaug 2,5–4 proc. kofeino. Jo kiekis priklauso nuo augalo dalies. Pvz., purmpurėlyje yra 4,7 proc., pirmame lapelyje 4,2 proc., antrame lapelyje 3,5 proc, viršutiniame stiebelyje 2,5 proc, apatiniame stiebelyje 1,4 proc.

Ir arbatoje, ir kavoje yra metilintų ksantinų, kofeino, teofilino ir teobromino. Teigiama, kad kavoje yra daugiausia kofeino iš visų maisto produktų – apie 100 mg viename puodelyje, tuo tarpu 300 ml kolos butelyje – tik apie 30–60 mg, o 56 g juodojo šokolado plytelėje – apie 37 mg. Kofeino yra įvairiuose vaistuose – paprastai 200 mg vienoje tabletėje (tai farmakologiškai veiksminga kofeino dozė). Arbatos puodelyje yra apie 28–44 mg kofeino (JAV Maisto ir vaistų asociacijos duomenys, 1980 m.)

Sausuose arbatos lapeliuose kofeino yra daugiau, nei tokiame pačiame kiekyje sausų kavos pupelių. Tačiau iš tam tikro kiekio juodosios arbatos arbatžolių galima gauti daugiau puodelių arbatos, nei iš tiek pat sveriančių kavos pupelių paruošti kavos, todėl kofeino arbatos puodelyje yra mažiau, nei tokio paties tūrio kavos puodelyje.

Sveikos mitybos vadovas rekomenduoja kofeiną vartoti saikingai. Naujausių tyrimų duomenimis, daugelis žmonių kasdien gali vartoti po 400–450 mg kofeino nebijodami, kad padidės širdies ligų ar hipertenzijos rizika, toks kiekis nedaro neigiamo poveikio ir nėštumui ar vaisiui. Tiek kofeino yra maždaug 10-yje ar 12-oje arbatos puodelių (170 ml). Glazgo universiteto daktaras, Glazgo, Viskonsino ir Kalifornijos universitetų mokslinių draugijų narys T. W. Wickremanayake teigia, kad farmakologiškai veiksminga kofeino dozė yra 200 mg, o mirtina – apie 10 000 mg. Žmonės, išgeriantys daugiau kaip 5 puodelius kavos arba daugiau kaip 9 puodelius arbatos per dieną, reguliariai gauna tik 5 procentus mirtinos dozės. Kofeinas skyla maždaug per 3 valandas ir greitai išsiskiria su šlapimu kaip 1-metil šlapimo rūgštis. Profesorius T. W. Wickremanayake taip pat sako, kad ryšys tarp miokardo infarkto ir didelio kiekio kavos vartojimo yra teigiamas, o tuo tarpu ryšys tarp infarkto ir didelio kiekio arbatos vartojimo – neigiamas. Žiurkėms ir triušiams, kuriems taikoma aterogeninė dieta, kofeinas padidina serumo lipidų koncentraciją ir tuo pačiu – aterosklerozės dažnumą. Taip pat veikia ir kava, išskyrus kavą be kofeino. Arbata veikia priešingai nei grynas kofeinas ar kofeinas kavoje. Panašūs rezultatai buvo užfiksuoti ir žmonėms su širdies negalavimais ir neturintiems nusiskundimų dėl širdies. Rusų mokslininkai ištyrė, kad arbatos vartojimas pagerino aterosklerozės pacientų būklę. Nepageidaujamą kofeino poveikį panaikina arbata dėl kitų sudedamųjų dalių veikimo arba dėl priešingo kokios nors antiaterosklerozinės sudedamosios dalies veikimo.

Žalioji arbata, kaip ir Ulongo bei juodoji, yra gaminama iš to paties augalo – Camellia Sinensis. Šių rūšių arbatose kofeino kiekis yra vienodas. Arbatos puodelyje yra 2,5–4 proc. kofeino – tai sudaro maždaug trečdalį kavos puodelyje esančio kofeino kiekio. Teigiama, kad 80 proc. arbatoje esančio kofeino žmogaus kūnas neabsorbuoja.Tad nors žaliosios, Ulongo ir juodosios arbatos skonis ir skiriasi, tačiau kofeino jose yra tiek pat.

Arbatos skonis, spalva ir aromatas priklauso nuo dviejų svarbiausių sudedamųjų dalių – polifenolių ir kofeino – sąveikos. Abu komponentai yra aitrūs, tačiau kai jie kartu, aitrumas sumažėja.

Žinoma, jog vandenyje yra ištirpusių dujų, sugertų iš oro. Vandenyje esantis anglies dvideginis (CO2) turi įtakos vandens rūgštingumui. Rūgštingumas labai svarbus arbatos polifenolių jonizacijai, o tai labai svarbu šio komplekso stabilumui.

Vandeniui verdant, pamažu išsiskiria CO2. Užvirinus jį dar kartą, CO2 kiekis dar labiau sumažėja, todėl sumažėja ir vandens rūgštingumas. Tai turi įtakos kofeino ir polifenolių sąveikai, todėl pakinta plikinio spalva bei kitos savybės

Taigi užpylus gerą arbatą du kartus užvirintu vandeniu, jos skonis pablogės, todėl DILMAH arbatą rekomenduojama plikyti tik šviežiai užvirintu vandeniu.

Nėščios moterys vis klausia, ar kofeino vartojimas didina persileidimo ir žalos kūdikio sveikatai riziką.

Amerikos medicinos asociacijos paskelbtos studijos duomenimis, nėra jokių įrodymų, kad saikingai vartojant kofeiną, padidėtų savaiminio persileidimo ar kitokia rizika, arba vaisius lėčiau augtų. Per septynerius metus trukusią epidemiologinę studiją, kurioje dalyvavo 1 500 moterų, buvo tirtas kofeino poveikis nėštumo metu, be to, stebėta, kaip toliau vystosi jų vaikai.

Nustatyta, kad kasdien gaunamas kofeino kiekis, esantis maždaug 3,5–5 arbatos puodeliuose, neturi jokios įtakos naujagimio svoriui, ūgiui ir galvos apimčiai. Toliau tiriant vaikus, kai jie sulaukė aštuonių mėnesių, ketverių ir septynerių metų, taip pat nenustatyta jokio kofeino poveikio vaiko motoriniam vystymuisi arba intelektui.

Kofeino skilimas, kaip ir kiekvieno žmogaus organizmo reakcija į kofeiną, priklauso nuo daugybės veiksnių, pvz. nėštumo, amžiaus, lyties, kūno svorio, mitybos įpročių, fizinio aktyvumo, streso sukelto rūkymo ir alkoholio vartojimo.

Nėštumas stabdo kofeino skilimą. Pavyzdžiui, nesilaukiančios moters organizme kofeinas skyla maždaug per 2,5–4,5 valandas, nėščios moters organizme (nėštumo viduryje) – per 7 valandas, o per paskutiniąsias nėštumo savaites jis suskaidomas tik per 10,5 valandos. Kadangi kofeinas ilgiau užsilaiko nėščiosios organizme, kofeinui jautresnės moterys gali pajusti jo poveikį. Dėl šios priežasties nėščioms moterims rekomenduojama vartoti kofeiną saikingai, t. y. maždaug po 3 ar 4 arbatos puodelius per dieną.

Kad arbata galėtų būti vadinama neturinčia kofeino, jos kiekis neturi būti didesnis nei 0,4 proc. sausos arbatos svorio, tai yra, 170 ml puodelyje turėtų būti maždaug 4 mg kofeino.

Kofeino pašalinimo proceso metu, iš arbatos išskiriamas kofeinas. Šiuo metu kofeinas iš juodosios arbatos pašalinamas tokiais būdais: ištirpinamas naudojant etilo acetatą arba metileno chloridą arba ištraukiamas naudojant kietąjį anglies dvideginį. Visi šie būdai labai mažai veikia arbatos kokybę.

Taninų arba tanino rūgšties arbatoje nėra. Anksčiau dėl cheminės struktūros panašumo arbatos polifenoliai buvo laikomi taninais ar tanino rūgštimi. Dėl to susidarė klaidinga nuomonė apie arbatos poveikį žmogaus virškinimo sistemai. Chemikai pagal bendrus molekulių sintezės požymius medžiagas paprastai skirsto į grupes. Pavyzdžiui, ir strichninas, ir morfinas yra alkaloidai, bet jų poveikis žmogaus organizmui yra skirtingas. Strichninas turi stiprų stimuliuojamąjį poveikį, o morfinas stipriai slopina.

Augalų taninai sudaro didelę cheminių medžiagų grupę, o kai kurie jų vadinami tanino rūgštimis. Šios medžiagos turi savybę kietinti gyvūnų audinius, paversdami odą į pramoninę odą. Arbatos polifenoliai yra vadinami katechinais, flavinais ir rubigenais ir siejami su teigiamu arbatos poveikiu žmonių sveikatai. Jie mažina cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujospūdį, skatina lieknėjimą, mažina riziką susirgti vėžiu ir turi daug kitų teigiamai sveikatą veikiančių savybių. Dabartinėje mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad arbatos polifenoliai biochemiškai labai skiriasi nuo taninų.

Arbatos sudėtis skiriasi pagal klimatą, metų laiką, auginimo ypatumus ir rūšį. Polifenoliai yra pati svarbiausia arbatos sudedamoji dalis, nes jie sudaro maždaug 36 procentus sausos arbatos svorio. Kiti šviežio žalio lapelio komponentai yra kofeinas, baltymai ir aminorūgštys, angliavandeniai, lipidai, vitaminai ir mineralai.Žaliosios ir juodosios arbatos cheminė sudėtis panaši. Pirminis šių tipų skirtumas yra cheminiai procesai, vykstantys jų gamybos metu. Juodojoje arbatoje augalo polifenoliai oksiduojasi, o žaliosios arbatos gamyboje to nėra.Svarbiausios polifenolių grupės yra katechinai žaliojoje arbatoje, flavinai ir rubigenai juodojoje arbatoje. Katechinams priskiriama daugelis savybių, tačiau geriausiai jie yra žinomi dėl antioksidacinių savybių. Juodoji arbata yra natūrali (be pridėtų skonių), ir joje nėra jokių papildomų medžiagų. Iš esmės ji yra be kalorijų (1 kalorija 100 ml) ir be sodos, taigi juodoji arbata yra tinkamas gėrimas besilaikantiems dietos su mažiau kalorijų ar sodos. Arbatoje yra fluorido, A, K, C vitaminų, B karotino ir B vitaminų užuominų. Jungtinėje Karalystėje žmogus per dieną vidutiniškai išgeria 3,43 puodelius (650ml) arbatos. Tai suteikia labai mažai kalorijų ir labai mažai riebalų, ir tuo pačiu metu prie dietos prisideda vertingais mineralais ir vitaminais. Ji suteikia: 

• Daugiau kaip pusę reikiamo dietinių flavonoidų kiekio
• Beveik 16 proc. dienos kalcio kiekio
• Beveik 10 proc. dienos cinko kiekio
• Daugiau kaip 10 proc. reikiamos folio rūgšties
• Maždaug 9 proc., 25 proc. ir 6 proc. vitaminų B1, B2 ir B6

Nors žmonės ir buvo susirūpinę geležies suvartojimu, atlikti tyrimai ir žinios apie dietą parodo, kad arbata nekelia rizikos žmonių, besilaikančių tipiškos vakarietiškos mitybos, sveikatai.

Su maistu gaunama geležis būna dviejų rūšių – gyvūninės ir augalinės kilmės. Organizmas geriau pasisavina gyvūninės kilmės geležį. Gyvūninės kilmės geležies pasisavinama apie 15–35 proc., o augalinės kilmės – tik 2–20 proc. Augalinės kilmės geležį dažniausiai modifikuoja kitos maisto medžiagos.

Kai kurios javuose, vaisiuose ir daržovėse esančios medžiagos, kaip ir arbatos polifenoliai, mažina organizmo galimybę pasisavinti geležį. Tačiau, tyrimų duomenimis, arbata tik tuomet mažina geležies pasisavinimą, kai geriama valgant augalinės kilmės geležies turintį maistą. Jei geriant arbatą nevalgoma, jokio poveikio geležies pasisavinimui nėra.

Be to, polifenolių savybę slopinti geležies pasisavinimą mažina kitos maisto medžiagos, ypač askorbo rūgštis (ji gerina augalinės kilmės geležies pasisavinimą) ir pienas

Antioksidantai yra medžiagos, padedančios ląstelėms apsisaugoti nuo žalingo laisvųjų radikalų, vadinamųjų oksidantų, poveikio. Laisvieji radikalai organizme susidaro natūraliai, kaip šalutinis kvėpavimo proceso produktas, ir gali pažeisti ląsteles. Antioksidantai padeda išvengti šio žalingo poveikio, kuris spartina senėjimą ir gali sukelti daugelį lėtinių ir širdies ligų, insultą bei vėžį.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad žaliojoje arbatoje yra daugiausia antioksidantų, ir kad tik žaliosios arbatos katechinai (arbatos lapeliuose esantys neoksiduoti polifenoliai) yra antioksidantai, suteikiantys arbatai gydomųjų savybių. Tačiau dabar nustatyta, kad arbatos flavinai ir rubigenai, susidarantys iš oksiduotų katechinų juodosios arbatos fermentavimosi metu, taip pat yra veiksmingi antioksidantai (Leung ir kiti autoriai, 2001).

Žaliosios arbatos plikinyje yra šių katechinų:

• Išreikšta sausojo svorio procentais
• Epikatechino (1–3 proc.)
• Epikatechino galato (3–6 proc.)
• Epigalokatechino (3–6 proc.)
• Epigalokatechino galato (9–13 proc.)
• Katechino (1–2 proc.)
• Galokatechino (3–4 proc.)

Gaminant juodąją arbatą, šie katechinai oksiduojasi ir polimerizuojasi (kondensuojasi), pavyzdžiui:

epikatechinas + epigalokatechino galatas + deguonis —> arbatos flavinas

Dabar jau žinoma, kad poriniai katechinai – jų yra juodojoje arbatoje – taip pat yra veiksmingi antioksidantai. Organizme tam tikromis sąlygomis gaminasi laisvieji radikalai, jų susidarymą skatina iš aplinkos į organizmą patenkančios vėžį sukeliančios medžiagos ir radiacija. Laisvieji radikalai sukelia oksidacinius DNR (visose ląstelėse esančios genetinės medžiagos) pokyčius, kurie didina pavojų susirgti vėžiu. Tiek žaliojoje, tiek juodojoje arbatoje esantys antioksidantai slopina laisvųjų radikalų poveikį ir juos naikina

Žalioji ir juodoji arbata gaminamos iš augalo Camellia Sinensis. Žalioji arbata nefermentuojama – nuskinti lapeliai apdorojami garais ir išlaiko šviesesnę spalvą ir silpnesnį skonį. Juodoji arbata fermentuojama ir džiovinama, todėl lapeliai tamsesni, o skonis bei aromatas – stipresni.

Niukaslio universiteto tyrimų duomenimis, geriant arbatą galima pagerinti atmintį ir sulėtinti Alzhaimerio ligos progresavimą.

Senstant silpnėja smegenų cholinerginės sistemos, susijusios su dėmesiu ir atmintimi, veikla, o Alzhaimerio liga ją dar labiau blogina. Dabartiniai vaistai demensijos simptomų gydymui padidina susijusį cholinerginį deficitą, slopindami acetilcholineserazę, fermentą, skaidantį neuromediatorių acetilholiną. Sergančiųjų Alzhaimerio liga smegenyse padaugėja butirilcholinesterazės, ir todėl liga gali progresuoti dėl savybės inter alia hidrolizuoti neuromediatorių acetilcholiną. Šių abiejų fermentų slopinimas yra vienas iš uždavinių, gydant kognityvinę disfunkciją, siejamą su ligomis, tokiomis kaip Alzhaimerio liga.

Atliekant tyrimus nustatyta, kad tiek žalioji, tiek juodoji arbata slopina enzimo acetilcholinesterazės poveikį ir neleidžia pasireikšti enzimo butirilcholinesterazės poveikiui. Be to, žalioji arbata slopina beta sekretazės, kuri skatina su Alzhaimerio liga susijusių baltymų sankaupų susidarymą smegenyse, poveikį. Taigi šis tyrimas parodo, kad arbatos infuzija in vitro turi dvigubą anticholinesterazės ir anti-beta sekretazės veikimą, susijusį su demensijos gydymu.

Ankstesnių tyrimų duomenimis, tiek žalioji, tiek juodoji arbata turi antioksidacinių, nuo vėžio ir smegenis saugančių bei cholesterolio kiekį mažinančių savybių. Augalas Camellia Sinensis, iš kurio daromos arbatžolės, turi savybių, dėl kurių arbata gali padėti sumažinti Alzhaimerio ligai ir kitokiam su amžiumi susijusiam atminties susilpnėjimui būdingą cholinerginį deficitą. Arbatos poveikis smegenų cholinerginei sistemai ir beta sekretazei in vivo priklausys nuo šių enzimų kiekio smegenyse, arbatos rūšies ir cheminės sudėties, infuzijos koncentracijos (stiprumo), per dieną išgeriamo kiekio ir vartojimo trukmės. Reguliariai geriama arbata gali turėti įtakos vaistų (cholinesterazės inhibitorių), kuriuos vartoja sergantieji demencija, poveikiui. Atliekami klinikiniai ir moksliniai tyrimai dėl cholinomimetinių ir anti-beta sekretazės sudedamųjų dalių cheminių reakcijų ir veiklos C. Sinensis augale ir kognityvinio poveikio vartojant arbatą tam, kad būtų galima išsiaiškinti šių naujų atradimų reikšmę kognityvios funkcijos palaikymui senyvame amžiuje ir sergant ligomis, tokiomis kaip Alzhaimerio liga.

Arbatoje yra fluorido, tad arbatos gėrimas padeda įsisavinti reikiamą dienos fluorido kiekį ir mažina dantų ėduonies galimybę. Atrasta, kad, kartu su fluoridu, polifenoliai arbatoje saugo ir nuo dantų ėduonies. Naujausi tyrimai parodė, kad arbata slopina ir kitų pavojingų mikroorganizmų augimą burnos ertmėje.

Daugybė in vitro tyrimų atskleidė juodosios ir žaliosios arbatų antioksidacines savybes bei arbatos polifenolių antioksidacines savybes. Tolesni tyrimai parodė, kad šie antioksidantai arbatoje iš virškinimo trakto absorbuojami į kraujotaką ir veikia kaip antioksidantai organizmo sistemose.

Šie rezultatai parodė, kad arbatos gėrimas padeda sumažinti širdies ligų, insulto ir vėžio, dažnų degeneracinių ligų riziką.

Mokslininkas daktaras Weisburger neseniai atliko tyrimus, kurie įrodo, kad šeši ar daugiau arbatos puodelių per dieną yra sveika senstant. Arbata grąžina veido elastingumą, ir bandymai įrodo, kad ji gerina atmintį.

Populiacijose, tokiose kaip Japonija ir Indija, kuriose reguliarus arbatos gėrimas yra gyvenimo būdo dalis, žmonės paprastai išlieka sveiki iki senyvo amžiaus. Be to, eksperimentai parodė, kad gyvūnai, kuriems duodami dietiniai antioksidantai, įskaitant arbatą, gyvena ilgiau.

Tai aminorūgštis, randama augaluose, kurią 1978 metais pirmą kartą paminėjo daktaras R. L. Wickremasinghe, tirdamas jos įtaką arbatos kokybei. Tolesni tyrimai, atlikti Japonijoje ir kitur, parodė, kad L-teaninas atpalaiduoja ir gali prisidėti prie žmonių kraujo spaudimo reguliavimo, taip pat protinio šviesumo, koncentracijos ir imuninės sistemos gerinimo

L-teaninas skiriasi nuo kofeino tuo, kad jis ramina. Tai vyraujanti aminorūgštis arbatoje. L-teanino kiekis arbatoje priklauso nuo kelių veiksnių (klimatas, dirva, saulės šviesa), ir klinikiniai tyrimai rodo, kad suvartojus 6-8 puodelius arbatos per dieną, būtų gaunami 200-400 mg L-teanino, kuris laikomas efektyviu, kai jo suvartojama jau 50-200 mg.

Šviežioje arbatoje yra daug L-teanino, ir mokslininkai, be visų kitų komponentų, rekomenduoja jį streso valdymui ir „gyvenimo energijos” gerinimui.

DILMAH arbatos maišeliai gaminami iš filtruojamosios medžiagos, kurią sudaro natūralūs pluoštai, pvz., specialiai sukurtas celiuliozės pluoštų mišinys, medienos masė ar abaka, arba medžiagos, kurios sudėtyje yra poliaktidų (PLA). Nors kai kurių filtrų popieriaus sudėtyje gali būti minimalus sintetinio pluošto kiekis, reikalingas tam tikrom popieriaus charakteristikoms išlaikyti, mūsų naudojamos popieriaus rūšys pagal savo sudėtį negali būti klasifikuojamos kaip plastikinės medžiagos, kurioms taikomas EU10/2011 reglamentas.

Reglamente išdėstytos nuostatos, tinkamos mūsų popieriniams maišeliams:

• Jie nėra tik iš plastikų sudarytos medžiagos ir gaminiai;
• Jie neturi sluoksnių, suklijuotų klijais ar kitomis priemonėmis;
• Jie yra vieno sluoksnio, o ne daugiasluoksniai gaminiai, kurių sluoksniai gali būti atskirti
• Popieriaus pluoštas nėra plastiko polimeras, kaip tai nurodyta reglamente.

Medžiagoms ir gaminiams, kurie liečiasi su maistu, taikomas EU/1935/2004 reglamentas, kuriuo nustatyti reikalavimai. Popierius atitinka pasaulinius maisto saugumą reglamentuojančius teisės aktus, kaip EU/1935/2004 reglamentas, gerosios patirties pakuojant maistą gaires bei įteisintus reikalavimus, keliamus filtravimo karštyje popieriui. Patvirtinta, kad naudojant tokius arbatos maišelius, pavojus sveikatai nesukeliamas.

Harvardo medicinos mokyklos tyrimų duomenimis, reguliariai geriama arbata gerina organizmo gebėjimą kovoti su infekcijomis. JAV Nacionalinės mokslų akademijos leidinyje skelbiama, kad atlikus laboratorinius tyrimus, arbatoje buvo rastas komponentas, stiprinantis imuninę sistemą, kuri kovoja su bakterijomis, virusais ir grybeliais.

Atlikus antrą bandymą su savanoriais dalyviais nustatyta, jog arbatos mėgėjų imuninės sistemos kraujo ląstelės penkis kartus greičiau reagavo į bakterijas nei kavos mėgėjų. Mokslininkai teigia, kad šio tyrimo rezultatai įrodo, jog per dieną geriant po penkis puodelius arbatos, organizmo gynybinės funkcijos sustiprėja.

Šio tyrimo metu iš juodosios arbatos buvo išskirta medžiaga, vadinama L-teaninu. L-teaninas kepenyse skaidomas į etilaminą – molekulę, paruošiančią vadinamąją gama-delta T ląstelę, kuri kovoja su bakterijomis, virusais, grybelių ir parazitų sukeltomis infekcijomis.

T ląstelės skatina interferono – pagrindinio cheminės organizmo gynybos nuo infekcijų elemento – išsiskyrimą. Tolimesniame tyrime dalyvavo 11 savanorių, kurie kasdien gėrė po 5 puodelius arbatos, ir 10 savanorių, kurie gėrė kavą. Prieš atlikdami tyrimą, mokslininkai paėmė visų 21 savanorių kraujo mėginius.

Po keturių savaičių jie vėl paėmė arbatą gėrusių žmonių kraujo ir į jį suleido E.coli bakterijų. Tyrimą atlikę mokslininkai tvirtina, kad šiuose mėginiuose imuninės ląstelės išskyrė penkis kartus daugiau interferono, nei tų pačių žmonių ląstelės prieš keturias savaites, kol jie dar nebuvo pradėję gerti arbatos. Ištyrus kavą gėrusiųjų kraują ir paveikus jį bakterijomis, interferono kiekio skirtumo nenustatyta.

Kadangi paruoštoje arbatoje yra beveik 98 proc. vandens, ją geriant sveikai papildomas kasdien išgeriamo skysčio kiekis. Arbatoje nėra jokių priedų ar dirbtinių dažiklių. Tyrimai rodo galimą antioksidantų naudą, taigi arbatos gėrimas gali būti nekaloringas būdas pasisavinti dienos antioksidantų kiekį.

Šlapimo išsiskyrimą skatina arbatoje ir kavoje esantis kofeinas. Jis aktyvina diuretinę inkstų funkciją, didina šlapimo kiekį ir natrio išsiskyrimą. Dėl to krinta natrio ir vandens reabsorbcija inkstų kanalėliuose. Kavoje yra daugiau kofeino nei arbatoje.

Tyrimų duomenimis, 170 ml arbatos yra apie 34 mg kofeino, o 170 ml kavos – apie 99 mg, todėl kava šlapimo išsiskyrimą skatina labiau.

Arbatos plėvelė susidaro dėl koloidinių nuosėdų – jos vadinamos „arbatos grietinėle“. Arbatos grietinėlė susidaro, kai užplikytos juodosios arbatos temperatūra tampa mažesnė nei 40°C, nes tarp kofeino ir polifenolių (arbatos flavinų ir rubigenų) susidaro nepatvarūs junginiai. Plėvelės susidarymą lemia ir arbatos rūšis. Juodojoje arbatoje be pieno susidaro nepatvarūs junginiai, ir plėvelė būna vos pastebima, kadangi joje yra tik 4 proc. kofeino. Arbatoje su pienu panašūs junginiai susidaro tarp pieno baltymo kazeino ir įvairių polifenolių. Kadangi arbatoje su pienu yra kazeino, junginiai yra patvaresni ir nuosėdų susidaro daugiau.

Vanduo, kuriuo plikoma arbata, turi labai daug įtakos arbatos plikinio spalvai ir skoniui. Minkštu arba nuolat kietu (yra ištirpusių CaSO4 druskų) vandeniu užplikytos arbatos spalva yra šviesesnė, nei užplikytos laikinai kietu vandeniu (yra ištirpusio kalcio bikarbonato CaCO3).

Kai arbata plikoma kalcio bikarbonato turinčiu vandeniu, kurio pH didesnis, ji būna tamsiai rudos spalvos dėl didesnės arbatos polifenolių jonizacijos. Tuo tarpu, kai vandens pH mažesnis, pavyzdžiui, arbatos su citrina, ji būna šviesesnės spalvos. Kad būtų geresnis skonis, tam tikrų rūšių arbatą geriau plikyti minkštu vandeniu, pavyzdžiui, senoviniu būdu pagamintą Asamo lapelių arbatą, o aukštumose auginamą Ceilono ir CTC būdu gamintą arbatą geriau plikyti laikinai kietu vandeniu.

Ši puta atsiranda dėl didelį molekulinį svorį turinčių komponentų, susidarančių vandens paviršiuje dėl kalcio ir bikarbonato jonų poveikio. Putą galima pašalinti dviem būdais:

• filtruojant kalcio jonus ,
• pridedant rūgščių, paverčiančių bikarbonato jonus CO2.

Kai arbata labai stipri, puta būna nežymi, kadangi labai rūgštūs arbatos polifenoliai patys iš dalies neutralizuoja bikarbonato jonus. Viename arbatos puodelyje paprastai susidaro mažiau nei 1 mg putų, ir nėra nustatyta, kad jos kenktų žmogaus sveikatai.

Kai vanduo verdamas pernelyg ilgai, juo plikomos arbatos kokybė labai pablogėja. Arbata būna gaivaus skonio dėl dviejų pagrindinių jos komponentų – kofeino ir polifenolių – sąveikos. Abu šie komponentai yra aitrūs, tačiau sąveikaudami vienas kitą sušvelnina. Vandens rūgštingumas turi įtakos šių komponentų poveikiui.

Vandenyje yra iš dirvos ir oro sugertų mineralų ir dujų. Iš oro sugertas anglies dvideginis šiek tiek rūgština vandenį, ir tai turi įtakos arbatos spalvai bei skoniui. Dideli temperatūros pokyčiai keičia vandens rūgštingumą, kadangi pamažu iš jo pašalinamas anglies dvideginis. Užplikius arbatą pakartotinai užvirintu vandeniu, jos skonis ir spalva bus prastesni.

Arbatą Tarptautinė standartų organizacija (ISO) apibūdino kaip „gėrimą, pagamintą iš švelnių augalo Camellia Sinensis ūglių, apdorotų tam tikru būdu drėkinant, vėdinant ir džiovinant, kad lapeliai taptų tinkami arbatos gėrimui ruošti“.

Tikroji arbata gaminama tradiciniu būdu iš švelnių augalo Camellia Sinensis ūglių. Šis šimtmečius tobulintas gamybos būdas yra paplitęs Šri Lankoje. Arbatos lapeliai džiovinami, susukami, fermentuojami ir kaitinami, kol arbata tampa tokia, kokią ją įpratę matyti daugelis žmonių: juodoji, žalioji arba baltoji.

Tradicinis gamybos būdas skiriasi nuo naujesniojo CTC (angl. cut, tear, curl – pjauti, plėšyti, sukti), kuris buvo sukurtas tam, kad į pakelius supakuota arbata greitai įgautų spalvą. CTC gamybos būdas atima iš arbatos jos „sielą“, kadangi taip gaminama, ji praranda skonio ir aromato subtilumą, įvairovę ir „charakterį“, už kuriuos taip vertinama tradiciniu būdu gaminama arbata. CTC arbata turi tik 3 kokybės rūšis, o tradicinė pasižymi beveik neribota lapelių dydžio, spalvos, skonio subtilumo ir stiprumo įvairove.

DILMAH siūlo tikrą vienoje šalyje išaugintą arbatą – pakeliais ir birią. Tiek pakeliais, tiek biri DILMAH arbata yra puikios kokybės, aromatinga ir sodraus skonio

Gėrimai, pagaminti iš žolelių, vaisių ir gėlių, nėra arbata. Daugelyje šalių, ypatingai JAV,  jie neteisingai laikomi tokiais pat naudingais, kaip ir arbata. Čia pateikiame trumpus pačių populiariausių žolelių gėrimų apibūdinimus. DILMAH siūlo trijų žolelių pasirinkimą, kurios iš esmės skiriasi nuo DILMAH juodosios ir žaliosios arbatų.

Ramunėlių užpilas gaminamas iš augalo Chamomillae romanae. Tai vienerius metus gyvenantis augalas, kuris užauga iki maždaug 55 cm. Ramunėlėje yra 0,6 – 2,4 proc. būtinų aliejų, tokių kaip angeloilas, metakrilas ir flavonoidai. Baltos gėlių galvutės yra mechaniškai nurenkamos ir džiovinamos patalpose komerciniam produktui pagaminti.

Ramunėlė jau daugelį amžių buvo žinoma dėl naudingumo sveikatai, ir senovės egiptiečiai paskyrė ją saulės dievui bei naudojo aromaterapijoje. Šis ramunėlės palikimas gyvas ir šiandien. Tyrimai rodo, kad ji naudinga vartoti skundžiantis virškinimo sutrikimais, nervingumu, depresija ir galvos skausmais.

Bandydami savo ramunėlių produktą Kamillosan „Chemiewerke Hamburg“ kompanijos darbuotojai išsiaiškino, kad jis mažina gastrito rūgšties kiekį ir saugo nuo opos. Jis taip pat padeda atstatyti audinius po žarnyno ir šlapimo takų operacijų. Ramunėlės mažina histaminą, esantį opose ir odos patinimuose, akių patinimą ir galvos skausmus, sukeltus alergijų. Jų duodama vaikams, turintiems virškinimo ir hiperaktyvumo problemų.

Graikai vadino ramunėles “kamai melon” (žemės obuoliu) dėl jų išskirtinio obuolio kvapo, o ispanai vadino ramunėles manzanilla arba “mažu obuoliu”.

Pipirmėtė kilusi iš Viduržemio jūros regiono, bet dabar auginama ir Balkanuose, Šiaurės Europoje bei JAV. Ji žinoma dėl stipraus aromato. Tai daugiametis augalas su plokščiomis šaknimis. Paprastai ji pasiekia iki 60 cm aukštį ir nuimama greitai prieš išsiskleidimą. Pipirmėtėje yra 0,5 – 4 proc. svarbių aliejų, įskaitant mentolį ir mentolio esterius.

Rašytiniai šaltiniai skelbia, kad senovės Egipte mėtiniai augalai buvo auginami ir naudojami medicininiais tikslais dar 1000 metų prieš mūsų erą. Taip pat žinoma, kad mėtiniai augalai buvo puikus mainų objektas ir netgi priimami kaip dešimtinė sumokėti mokesčiams.

Tyrimai rodo, kad pipirmėčių užpilas dėl flavonoidų gerina tulžies gamybą. Pipirmėtės lapai ar iš jos pagaminti ekstraktai naudojami gaminant daug (ca. 50) cholagogų ir tulžies latakų gydymui skirtų vaistų, pvz., Cholagogum Nattermann (kapsulės, lašeliai), ir t.t., vaistų virškinimui gerinti (ca 50), pvz., Gastricholan Iberogast Ventrodigest, ir t.t., kepenų ligų vaistų (daugiau kaip 10), migdomųjų / raminamųjų (daugiau kaip 10), pvz., Nerventee Stada, Esberi-Nervin lašeliai, ir t.t., ir vidurius laisvinančių vaistų.

Paprastai susideda iš 70 proc. kinrožės ir 30 proc. erškėtuogės. Kinrožės (Hibisci flos) kilo iš Angolos, bet dabar yra auginama visur tropikuose. Tai metinis žolinis augalas su karbuotais lapais, kuris užauga iki 5 m aukščio. Žiedą sudaro penkiakarbis taurėlapis ir padalinti lapeliai aplink taurėlapį. Kinrožės mišiniams gaminama iš džiovintų taurėlapių, nuimtų nuo vaisiaus.

Iš principo tai gaivinantis gėrimas be kofeino, vartojamas dideliais kiekiais dėl augalo rūgščių. Augalo rūgštys, kurias sunku absorbuoti, veikia kaip lengvas vidurius laisvinantis preparatas.

Kinrožės plačiai naudojamos Afrikos liaudies medicinoje. Be visų kitų savybių šis vaistas veikia kaip spazmus lengvinantis, antibakterinis, cholagoginis ir nuo parazitinių kirminų saugantis vaistas. Tyrimai rodo, kad vandeniniai kinrožių ekstraktai atpalaiduoja gimdos raumenis ir mažina kraujo spaudimą.

Erškėtuogė gaminama iš Rosae pseudofructus augalo. Tai krūmas, augantis iki 5 m, turintis spygliuotas šakas su penkialapėmis gėlėmis, kurių skersmuo yra arti 5 cm. Vaistas, sudarytas iš įvairių Rosa genties rūšių hipantijų su vaisiumi viduje. Erškėtuogė yra kilusi iš Europos, Vakarų ir Centrinės Azijos ir Šiaurės Afrikos, bet dabar ji auginama Čilėje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Kinijoje ir Vengrijoje. Ji buvo naudojama liaudies medicinoje dėl diuretinio ir laisvinančio poveikio, sukelto pektino ir augalo rūgščių. Dėl didelio vitamino C kiekio erškėtuogė geriama per pusryčius.